“Kai esame vieniši, juntame disharmoniją, ilgimės pusiausvyros, o įsimylėję pasijuntame saugesni, harmoningesni.”

“Visi mes turim po Dievą. Kai kurių kišeniniai, o kai kurių vos telpa pilyse su stebėjimo kameromis ir sargybiniais.”

“Pats šūdiniausias pasaulyje dalykas, kai sėdi su kitu žmogum, o kalbiesi pats su savim. Kita vertus, juk žmonės tik su savimi ir kalbasi.”

“Po motinos laidotuvių mudu su tėvu likome vieni. Tai pats baisiausias laikas — kai svečiai išsiskirsto. Ypač po laidotuvių, kai ateina akimirka ir staiga lieki vienas su tuščiais neplautais indais, visiškai vienas šiame pasaulyje, o ateitis — tuščia, į kurią krenti kaip į bedugnę, be jokios vilties kada nors pajusti po kojomis tvirtą pagrindą.”

“Kartais imu galvoti, kad nėra jokių prisiminimų, kad tai tik mūsų pasąmonės pokštas, ji sukuria tam tikrus vaizdinius, įvykius, su jais susieja išgyvenimus, kitaip tariant, sukuria mums praeitį, kad mes neišprotėtume supratę, jog esame įkalinti dabarties vakuume.”

“Visi turime ką nors, ko niekad neužmirštame. Galbūt taip tampame labiau pažeidžiami, o gal atvirkščiai.”

“Niekad negali žinoti, ko iš tikrųjų žmonės siekia, tave užkalbindami. Ko gero, jie ir patys to nežino. Užkalbina, o paskui žiūri, kas iš to išeis.”