“Kas jau kas, o graikai apsimetinėti moka. Išmoko iš turkų. Visi jie sumauti bizantai, apsimetėliai. Jau ikonose sėdi nutaisę tokius snukius, kad verkti norisi. Akys išpūstos, galvos pakreiptos — ne, aš neėmiau tavo pinigų.”

“— Sūnau, tau jau trisdešimt, — tą vakarą pasakė jis man, gerokai susidrumstęs nuo alkoholio. — Metas susimąstyti. Turėtum imtis kokios nors rimtos veiklos. Aš tavo metų... — ir taip toliau, ir panašiai. Amžinas visiems tėvams būdingas mėšlas. Jeigu jau tau trisdešimt, vadinasi, tu turi susimąstyti. O ką, anksčiau negali susimąstyti? Gal aš susimąsčiau būdamas septynerių ir viską supratau. Supratau, kad gero iš šio pasaulio laukti nė velnio neverta.”

“Į žmones reikia žiūrėti iš aukštai. Būdavo, užgesinu šviesą ir atsistoju prie lango: jie nė neįtaria, kad juos galima stebėti ir iš viršaus. Jie rūpinasi savo priekiu, kartais užpakaliu, bet visi jų triukai skirti metro setyniasdešimties centimetrų ūgio žiūrovui. O ar kas nors kada pagalvojo, kaip atrodo katiliuko formos kepurė žvelgiant iš septinto aukšto? <...> Vieną vakarą man toptelėjo mintis pašaudyti į žmones.”

“Tikrenybėje tėra tikrai dabartis. Kas praėjo — tas jau tampa sapnu.”

“Iš pradžių gėrėm alų, paskui irgi alų, dar vėliau — alų. Apie trečią valandą supratau, kad laikas užbraukti juodą praeitį ir pradėti naują gyvenimą, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta.”

“Liūdna istorija įvyko mobiliųjų telefonų eros pradžioje. Mažame miestelyje gyveno du santechnikai - Petras ir Povilas. Buvo jie draugai ir bendraminčiai, uždirbdavo jie po 1000 litų per mėnesį, gyveno be vargo, pasiturimai ir džiaugėsi gyvenimu. Petras buvo progresyvus, o Povilas - ne. Petras nutarė nusipirkti mobilųjį telefoną. Tuomet, mąstė jis, tie, kuriems reikės santechniko paslaugų, lengviau mane susiras ir aš turėsiu daugiau darbo negu Povilas, uždirbsiu daugiau pinigų ir gyvensiu ne tik pasiturimai, bet ir prabangiai.Taip ir buvo. Dabar petras uždirbdavo 1100 litų, o Povilas tik 900. Povilas jau nebuvo laimingas. Teko ir jam nusipirkti mobilųjį telefoną. Neturėjo kitos išeities. Status quo. Dabar ir Petras ir Povilas uždirba po vienodai, po 1000 litų, bet turi mokėti už mobiliuosius telefonus po 100 litų kas mėnesį. Taigi iš tikrųjų jie uždirba po 900 litų. Be to, jie jau nebe draugai ir gyvenimu nebesidžiaugia. Jie neteko ne tik po 100 litų, bet ir gražiausių Dievo dovanų - gyvenimo džiaugsmo ir draugystės. Progreso vaisiai.”