“Mums visiems patinka žiūrėti pro rakto skylutę. Net jeigu tik į save.”

“Ji išėjo nieko nepaaiškinusi. Todėl negalima atleisti savižudžiams. Jie išeina nepalikę jokios žinutės, jokio sumauto raštelio, išeina visiems laikams, o mums tenka tik graužtis, kad mes dėl to kalti. Net jeigu paliktų šimtus raštelių, tai nieko nekeistų. Visokie valkatos mums rašo raštelius, bet mes žinom, kad tai ne tie rašteliai, kurių mums reikia, kurie mus paguostų. Slapta viliamės, bet negalim savęs apgauti. Žinom, kad tai visiška kvailystė, vis tiek graužiamės. Kadangi niekad nesužinosim tiesos. Visi pasiaiškinimai, visi pasiteisinimai bus tiktai mūsų pačių noras kaip nors nusimesti atsakomybės naštą.”

“Mirtis visiems vienoda, tik kaina skirtinga.”

“Kartais imu galvoti, kad nėra jokių prisiminimų, kad tai tik mūsų pasąmonės pokštas, ji sukuria tam tikrus vaizdinius, įvykius, su jais susieja išgyvenimus, kitaip tariant, sukuria mums praeitį, kad mes neišprotėtume supratę, jog esame įkalinti dabarties vakuume.”

“— Sūnau, tau jau trisdešimt, — tą vakarą pasakė jis man, gerokai susidrumstęs nuo alkoholio. — Metas susimąstyti. Turėtum imtis kokios nors rimtos veiklos. Aš tavo metų... — ir taip toliau, ir panašiai. Amžinas visiems tėvams būdingas mėšlas. Jeigu jau tau trisdešimt, vadinasi, tu turi susimąstyti. O ką, anksčiau negali susimąstyti? Gal aš susimąsčiau būdamas septynerių ir viską supratau. Supratau, kad gero iš šio pasaulio laukti nė velnio neverta.”

“Jeigu žmogus valgo ir nekalba su tavimi, vadinasi, jis nori intymumo.”

“Menkiausia smulkmena, kritusi į smegenų dirvožemį, gali išaugti į siaubingą monstrą. Golemas iš nežinios molio. Nulipdytas iš netikrumo ir baimės. Milžinas, atsisukantis prieš savo kūrėją.”