“Niekad negali žinoti, ko iš tikrųjų žmonės siekia, tave užkalbindami. Ko gero, jie ir patys to nežino. Užkalbina, o paskui žiūri, kas iš to išeis.”

“„Dvasininkai, o ir šiaip neatsakingai pasisvaidyti frazėmis mėgstantys žmonės kartais tvirtina, kad skausmas yra paslaptis. Bet iš tikrųjų skausmas yra apsireiškimas. Pradedi įžvelgti tai, ko niekada anksčiau neįžvelgdavai.”

“Isterijos ir baimės apimti žmonės seka paskui lozungus, nepriklausomai nuo to, kas ir kieno vardu juos skelbia, jei tik rėksnys pažada masei prisiimti sunkią mąstymo naštą ir atsakomybę už tai, ko ji bijo, bet negali išvengti.”

“Ištisos kartos užsiima darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad nusipirktų, ko jiems iš tikrųjų nereikia.”

“Kas iš gėrio, grožio, tiesos, jei viso ko galas — puvėsiai, niekas, nebūvis?”

“Į žmones reikia žiūrėti iš aukštai. Būdavo, užgesinu šviesą ir atsistoju prie lango: jie nė neįtaria, kad juos galima stebėti ir iš viršaus. Jie rūpinasi savo priekiu, kartais užpakaliu, bet visi jų triukai skirti metro setyniasdešimties centimetrų ūgio žiūrovui. O ar kas nors kada pagalvojo, kaip atrodo katiliuko formos kepurė žvelgiant iš septinto aukšto? <...> Vieną vakarą man toptelėjo mintis pašaudyti į žmones.”