“Nieko nėra blogiau kaip komplikuota moteris. Kiekviename žingsnyje statanti gynybines kliūtis, paskui pati atsitrenkia į savo paspęstas pinkles ir kuria dramą, kurią pavadina nešvankiu „santykių aiškinimusi“.”

“Nieko nėra malonesnio, kaip mėgautis būsimo nuopuolio svaiguliu.”

“Po motinos laidotuvių mudu su tėvu likome vieni. Tai pats baisiausias laikas — kai svečiai išsiskirsto. Ypač po laidotuvių, kai ateina akimirka ir staiga lieki vienas su tuščiais neplautais indais, visiškai vienas šiame pasaulyje, o ateitis — tuščia, į kurią krenti kaip į bedugnę, be jokios vilties kada nors pajusti po kojomis tvirtą pagrindą.”

“Praeitis kinta lygiai taip pat kaip ir žmogus. Ji su juo kartu bręsta, auga, sensta ir miršta. Ir pasakojimai negali būti visą laiką tokie patys.”

“Niekad negali žinoti, ko iš tikrųjų žmonės siekia, tave užkalbindami. Ko gero, jie ir patys to nežino. Užkalbina, o paskui žiūri, kas iš to išeis.”

“Menkiausia smulkmena, kritusi į smegenų dirvožemį, gali išaugti į siaubingą monstrą. Golemas iš nežinios molio. Nulipdytas iš netikrumo ir baimės. Milžinas, atsisukantis prieš savo kūrėją.”

“Žmogus dažniausiai palūžta ne gąsdinamas kokių nors konkrečių priešų, ne dėl išorinių aplinkybių. Dažniausiai jį pribaigia atmintis - kokia nors rakštis iš praeities, kuri apnuodija visą organizmą ir virsta nenugalimu košmaru, vėliau įsikūnijančiu į kokį nors populiarų kaip pagyvenęs šlagerių atlikėjas auglį ir keletą nekrologo eilučių.”