“Nieko nėra malonesnio, kaip mėgautis būsimo nuopuolio svaiguliu.”

“Nieko nėra blogiau kaip komplikuota moteris. Kiekviename žingsnyje statanti gynybines kliūtis, paskui pati atsitrenkia į savo paspęstas pinkles ir kuria dramą, kurią pavadina nešvankiu „santykių aiškinimusi“.”

“Ji išėjo nieko nepaaiškinusi. Todėl negalima atleisti savižudžiams. Jie išeina nepalikę jokios žinutės, jokio sumauto raštelio, išeina visiems laikams, o mums tenka tik graužtis, kad mes dėl to kalti. Net jeigu paliktų šimtus raštelių, tai nieko nekeistų. Visokie valkatos mums rašo raštelius, bet mes žinom, kad tai ne tie rašteliai, kurių mums reikia, kurie mus paguostų. Slapta viliamės, bet negalim savęs apgauti. Žinom, kad tai visiška kvailystė, vis tiek graužiamės. Kadangi niekad nesužinosim tiesos. Visi pasiaiškinimai, visi pasiteisinimai bus tiktai mūsų pačių noras kaip nors nusimesti atsakomybės naštą.”

“Praeitis kinta lygiai taip pat kaip ir žmogus. Ji su juo kartu bręsta, auga, sensta ir miršta. Ir pasakojimai negali būti visą laiką tokie patys.”

“Kartais imu galvoti, kad nėra jokių prisiminimų, kad tai tik mūsų pasąmonės pokštas, ji sukuria tam tikrus vaizdinius, įvykius, su jais susieja išgyvenimus, kitaip tariant, sukuria mums praeitį, kad mes neišprotėtume supratę, jog esame įkalinti dabarties vakuume.”

“Tau nepatinka, kad jie [filosofai] per daug nekonkretūs? Norėtum, kad aiškiau formuluotų mintį, kad būtų mažiau metaforų, palyginimų ir parabolių, o daugiau tiesos, grynumo, nepagražinto, atviro, skambaus, iki skausmo teisingo žodžio? Jie negali taip kalbėti. Jie negali kalbėti konkrečiai. Jeigu jie kalbėtų kaip fizikai ar matematikai, tai jau būtų ne pranašystės, ne biblinės ar filosofinės amžinosios tiesos, tai būtų instrukcijos. Tai būtų saugumiečių instrukcijos kaip žudyt žmones. Visi diktatoriai griebdavosi tokių instrukcijų, bet jų esmė - kulka į pakaušį.”

“Žmogus dažniausiai palūžta ne gąsdinamas kokių nors konkrečių priešų, ne dėl išorinių aplinkybių. Dažniausiai jį pribaigia atmintis - kokia nors rakštis iš praeities, kuri apnuodija visą organizmą ir virsta nenugalimu košmaru, vėliau įsikūnijančiu į kokį nors populiarų kaip pagyvenęs šlagerių atlikėjas auglį ir keletą nekrologo eilučių.”