“Po motinos laidotuvių mudu su tėvu likome vieni. Tai pats baisiausias laikas — kai svečiai išsiskirsto. Ypač po laidotuvių, kai ateina akimirka ir staiga lieki vienas su tuščiais neplautais indais, visiškai vienas šiame pasaulyje, o ateitis — tuščia, į kurią krenti kaip į bedugnę, be jokios vilties kada nors pajusti po kojomis tvirtą pagrindą.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”

“Visi mes turim po Dievą. Kai kurių kišeniniai, o kai kurių vos telpa pilyse su stebėjimo kameromis ir sargybiniais.”

“Labai seniai Pasaulio Pagerbtasis nukeliavo į Snieguotuosius kalnus, ten jis kentėjo šešerius metus, o po to nušvito. (Pasaulio Pagerbtasis - vienas iš dešimties Budos Šakjamunio titulų. Snieguotieji kalnai yra Himalajai.) Tai buvo tikrojo aš nušvitimas. Paprastas žmogus neturi tikėjimo stiprybės ir nesuranda ištvermės net trejiems ar penkeriems metams. Bet tie, kurie gilinasi į kelią, yra pasirengę nors ir dešimčiai ar dvidešimčiai metų - po dvidešimt keturias valandas kasdien. Jie rodo didelę tikėjimo tvirtybę, kalbasi su išminčiais, nepaiso kančių ir nelaimių. Jie nė trupučio nekeičia savo nusistatymų, kaip tėvas, netekęs savo sūnaus. Jie mąsto giliai, dėliodami vieną pastebėjimą po kito. Galiausiai jie pasiekia vietą, kur net budizmas sutirpsta ir tampa įmanoma pamatyti tai.Pasitraukdamas į vietą, kurioje dangus ir žemė dar neatsiskyrę, o in ir jan dar nėra, aš greitai ir būtinai pasiekiu rezultatą. Vadinasi reikia nukreipti dėmesį į vietą, kuri buvo dar iki tol, kol dangus tapo dangumi, o žemė žeme, iki tol, kol atsirado in ir jan. Tai reiškia negalvoti ir nesamprotauti, bet žiūrėti tiesiai pirmyn. Tokiu būdu laikas, kai dideli darbai bus nuveikti, būtinai ateis.”

“Yra didelė, bet visiškai kasdieniška paslaptis. Visi žmonės su ja susiję, kiekvienas ją žino, bet tik nedaugelis apie ją pagalvoja. Dauguma paprasčiausiai su ja taikstosi ir nė kiek nesistebi. Toji paslaptis - tai laikas. Jam matuoti yra kalendoriai ir laikrodžiai, bet tas nedaug ką sako, nes kiekvienas žino, kad kartais viena valanda atrodo kaip amžinybė, o kitais kartais ji prabėga kaip akimirka - nelygu, ką žmogus tą valandą patiria. Laikas yra gyvenimas, o gyvenimo būstas - žmogaus širdis.”

“Pats šūdiniausias pasaulyje dalykas, kai sėdi su kitu žmogum, o kalbiesi pats su savim. Kita vertus, juk žmonės tik su savimi ir kalbasi.”