“Sakei, kad Kristus ir fotografas panašūs – tik stebi žmones, bet negali jų pakeisti, jiems padėti.”

“Žmonės, kaip ir žolės, nėra nei naudingi, nei netinkami, tik kitokie. Mes žmones pažįstame arba jų nepažįstame.”

“Tik mirti neatidėtinas žmogui reikalas, nes atidėti tolimesniam laikui negali, kad ir labai norėtų.”

“Tau nepatinka, kad jie [filosofai] per daug nekonkretūs? Norėtum, kad aiškiau formuluotų mintį, kad būtų mažiau metaforų, palyginimų ir parabolių, o daugiau tiesos, grynumo, nepagražinto, atviro, skambaus, iki skausmo teisingo žodžio? Jie negali taip kalbėti. Jie negali kalbėti konkrečiai. Jeigu jie kalbėtų kaip fizikai ar matematikai, tai jau būtų ne pranašystės, ne biblinės ar filosofinės amžinosios tiesos, tai būtų instrukcijos. Tai būtų saugumiečių instrukcijos kaip žudyt žmones. Visi diktatoriai griebdavosi tokių instrukcijų, bet jų esmė - kulka į pakaušį.”

“Draugai gali padėti tik mažoje nelaimėj, bet sunkioje — ne.”

“Į žmones reikia žiūrėti iš aukštai. Būdavo, užgesinu šviesą ir atsistoju prie lango: jie nė neįtaria, kad juos galima stebėti ir iš viršaus. Jie rūpinasi savo priekiu, kartais užpakaliu, bet visi jų triukai skirti metro setyniasdešimties centimetrų ūgio žiūrovui. O ar kas nors kada pagalvojo, kaip atrodo katiliuko formos kepurė žvelgiant iš septinto aukšto? <...> Vieną vakarą man toptelėjo mintis pašaudyti į žmones.”