“Visi mes turim po Dievą. Kai kurių kišeniniai, o kai kurių vos telpa pilyse su stebėjimo kameromis ir sargybiniais.”

“Po motinos laidotuvių mudu su tėvu likome vieni. Tai pats baisiausias laikas — kai svečiai išsiskirsto. Ypač po laidotuvių, kai ateina akimirka ir staiga lieki vienas su tuščiais neplautais indais, visiškai vienas šiame pasaulyje, o ateitis — tuščia, į kurią krenti kaip į bedugnę, be jokios vilties kada nors pajusti po kojomis tvirtą pagrindą.”

“Pats šūdiniausias pasaulyje dalykas, kai sėdi su kitu žmogum, o kalbiesi pats su savim. Kita vertus, juk žmonės tik su savimi ir kalbasi.”

“Visi turime ką nors, ko niekad neužmirštame. Galbūt taip tampame labiau pažeidžiami, o gal atvirkščiai.”

“Ji išėjo nieko nepaaiškinusi. Todėl negalima atleisti savižudžiams. Jie išeina nepalikę jokios žinutės, jokio sumauto raštelio, išeina visiems laikams, o mums tenka tik graužtis, kad mes dėl to kalti. Net jeigu paliktų šimtus raštelių, tai nieko nekeistų. Visokie valkatos mums rašo raštelius, bet mes žinom, kad tai ne tie rašteliai, kurių mums reikia, kurie mus paguostų. Slapta viliamės, bet negalim savęs apgauti. Žinom, kad tai visiška kvailystė, vis tiek graužiamės. Kadangi niekad nesužinosim tiesos. Visi pasiaiškinimai, visi pasiteisinimai bus tiktai mūsų pačių noras kaip nors nusimesti atsakomybės naštą.”

“Kai esame vieniši, juntame disharmoniją, ilgimės pusiausvyros, o įsimylėję pasijuntame saugesni, harmoningesni.”

“Visi turi problemų: vieni - su religija, kiti su tėvais, tretiems maistas kruša smegenis. O kur dar alkoholis, narkotikai, pinigai, nėra žmogaus, kuriam kas nors nedulkintų smegeninės. Net ir tie, kurie sakosi, kad jų galvoje tuščia, tarkim, įvairūs nušvitėliai, guru, magai, ateiviai iš kitų planetų ir panašiai, net ir jų galvas kas nors kruša, na, kad ir ta pati tuštuma. Mūsų smegenys taip pagamintos. Tai nuolat veikiantis užknisančių daiktų reproduktorius, nenuilstanti problemų gimda. Problemas veisiančios įsčios - štai kas mūsų smegenys!”