“Laikas teka. Net tada, kai tai atrodo neįmanoma. Net tada, kai kiekviena sekundė sukelia tokį skausmą, lyg žaizdoje tvinkčiotų kraujas. Jis slenka nevienodai, keistai trūkčioja arba ramiai sustoja, bet vis vien slenka. Net man.”

“Kadaise ir aš turėjau svajonę – susipažinti su savim. Bet vis neišdrįsau... O jei nepatiks? Geriau atokiau... Kai pamiršti, kad esi, kartais net gyvent imi...”

“Kai nebūna nieko, tada... tada ir nebūna nieko...”

“Neįmanoma imti ir pradėti pasitikėti, kaip neįmanoma suvaidinti nusižeminimo. Arba tai yra, arba nėra. Pasitikėjimas gimsta santykyje, kai žinai, jog esi mylimas. Kadangi nežinai, ar aš tave myliu, tu negali manimi pasitikėti.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”

“Kai sapne matome ir girdime įvairius dalykus, nors to ir nejaučiame akimis ar ausimis, vis tiek sutinkame žmones, kalbame, klausome, matome spalvas ir net turime seksualinių ryšių. Mes imamės su dalykais, kurie neduoda ramybės dieną ir kai jau manome, jog tuojau išpildysime savo troškimus, pabundame.Tik dėl to, kad pabudome, ir suprantame, jog sapnavome. Sapne niekada nemąstome, ar tai sapnas, ar tikrovė.Sapnuodamas žmogus vis dėlto negali eiti, kur panorėjęs. Bet savo minčių galia gali pamatyti tas vietas, kurių trokšta.”