“Jei kas pastatytų veidrodį, tai veidrodžio atspindžiai būtų matomi. Nors veidrodis atspindi ir apie tai negalvodamas, jo atspindžiai vis tiek yra preciziškai tikslūs. Savo mintis sudėdamas lyg veidrodį, kovos menų žmogus taip pat nemąstys apie sprendimus, tačiau priklausomai nuo jo minčių veidrodžio ryškumo, sprendimas tarp teisingo ir neteisingo bus priimtas be jokios minties.”

“Kūnas sudarytas iš penkių skandų: pavidalo, jausmų, suvokimo, valios ir sąmonės.Pavidalas yra fizinis kūnas.Jausmai - tai kūno gėrio ir blogio, tiesos ir melo, liūdesio ir džiaugsmo, skausmo ir malonumo supratimas.Suvokimas reiškia pomėgius. Tai neapykanta blogiui, gėrio troškimas, bėgimas nuo liūdesio, džiaugsmo viltis, skausmo vengimas ir malonumo troškimas.Valia reiškia kūno valdymą atsižvelgiant į jausmus ir nuovokas - nekenčiant skausmo patirti malonumą, nekenčiant blogio daryti gera.Sąmonė yra juslė, kuri atsirenka, kas yra gera, o kas bloga, teisinga ar neteisinga, kas yra skausmas ar malonumas, džiaugsmas ar liūdesys. Klausydami sąmonės sužinome, jog blogis yra blogis, gėris - gėris, skausmas - skausmas, o malonumas - malonumas.Dėl to, jog pasąmonė atrinkinėja ir formuoja nusistatymus, ji bjaurisi blogiu ir gėrisi grožiu, o pagal šias nuostatas veikia fizinis kūnas.Todėl, kad egzistuoja fizinis kūnas, yra ir jausmai.Dėl to, kad yra jausmai, yra ir suvokimas.Suvokimas savo buvimu leidžia veikti valiai.Ir todėl, kad veikia valia, yra ir sąmonė.Turėdami sąmonę mes skiriame blogį nuo gėrio, teisybę nuo neteisybės, bjaurumą nuo grožio. Šie dalykai kyla dėl priėmimo ir atmetimo, kaip iš minties kyla fizinis kūnas. Tai lyg saulė ar mėnulis, atsispindintys vandens inde. Buda paaiškino, jog "Pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje." (Iš Aukso šviesos sutros: "Budos kūnas lyg tuštuma, pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje.")Pavidalas, jausmai, suvokimas, valia ir sąmonė - nuo pavidalo iki sąmonės ir vėl atgal iki pavidalo - tai Penkių skandų jungtis, pagal Dvylikos sąsajų tėkmę gyvybės grandinėje. Kūno atsiradimas prasideda nuo vienintelės minties mūsų sąmonėje. (Dvylika sąsajų egzistencijos grandinėje - neišmanymas, veiksmas, sąmonė, pavadinimas ir forma, šešių pojūčių organai, sąlytis, pojūtis, troškimas, prisirišimas, egzistencija, gimimas, senatvė ir mirtis. Pradedant neišmanymu, kiekviena sąsaja veda į kitą, tad jei pašalintume neišmanymą, senatvė ir mirtis niekada neateitų. Taip pat tai vadinama priežasčių grandine.)Sąmonė vis dėlto irgi yra geismas. Šis geismas, ši sąmonė, leidžia atsirasti kūnui. Kūnas yra tas kažkas, sutvirtintas aistros. Kai vienintelis plaukas nukrenta nuo galvos, kyla mintys, pilnos troškimų. Kai paliečiamas tik piršto galiukas, geismo mintys irgi kyla. Net kai paliečiamas kojos piršto nagas, kyla mintys, kupinos geismų. Visas kūnas sujungtas aistros.”

“„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.”

“Tūkstantrankė Kanona turi tūkstantį rankų ant vienintelio kūno. Jei jos mąstymas apsiribotų ties viena lanką laikančia ranka, kitos devyni šimtai devyniasdešimt devynios liktų bevertės. Tačiau jos gali tarnauti visos, nes mintis nėra pririšta prie vienos, tad ir visos rankos yra naudingos.O kam Kanonai reikia tūkstančio rankų, priaugusių prie vieno kūno - Tai skirta parodyti, jog jei žmonės leis nepajudinamai išminčiai atsiskleisti, tai net kūnas, turintis tūkstantį rankų, gebės jomis pasinaudoti. Jei žiūrėdamas į medį matytum tik vieną iš jo raudonų lapų, nepastebėtum kitų. Kai akis nenukreipta nė į vieną iš lapų, o tu stebi medį apie nieką negalvodamas, bet koks kiekis lapų tampa matomas be ribų. Bet jei kuris nors vienas lapas prikausto žvilgsnį, atrodo, jog kitų lapų tiesiog nėra.Tam, kuris suprato, nėra skirtumo tarp medžio ir tūkstantrankės bei tūkstantakės Kanonos.”

“Tačiau prisiklausęs austrų daktaro kalbų apie kolumbietiškų kvaišalų naudą, galiu pasakyti, kad religija yra ir kokainas liaudžiai, nes būtent ji skatino ir tebeskatina karus, kitatikių skerdynes, tai tinka krikščionims, musulmonams bei kitiems stabmeldžiams, ir jei afrikiečiai seniau galabydavo tik vieni kitus, tai misionieriai atvertę juos padarė kolonijų kariūnais, tinkamais mirti pirmose linijose, o užėmus miestą žaginti baltaodes moteris. Žmonės niekada su tokiu atsidavimu ir įkarščiu nepridirba tiek blogo, kiek padaro iš religinių įsitikinimų.”

“„Čia ir dabar mes taip pat esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta vyno taurė ar obuolio nuograuža. Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam.”