“Kūnas sudarytas iš penkių skandų: pavidalo, jausmų, suvokimo, valios ir sąmonės.Pavidalas yra fizinis kūnas.Jausmai - tai kūno gėrio ir blogio, tiesos ir melo, liūdesio ir džiaugsmo, skausmo ir malonumo supratimas.Suvokimas reiškia pomėgius. Tai neapykanta blogiui, gėrio troškimas, bėgimas nuo liūdesio, džiaugsmo viltis, skausmo vengimas ir malonumo troškimas.Valia reiškia kūno valdymą atsižvelgiant į jausmus ir nuovokas - nekenčiant skausmo patirti malonumą, nekenčiant blogio daryti gera.Sąmonė yra juslė, kuri atsirenka, kas yra gera, o kas bloga, teisinga ar neteisinga, kas yra skausmas ar malonumas, džiaugsmas ar liūdesys. Klausydami sąmonės sužinome, jog blogis yra blogis, gėris - gėris, skausmas - skausmas, o malonumas - malonumas.Dėl to, jog pasąmonė atrinkinėja ir formuoja nusistatymus, ji bjaurisi blogiu ir gėrisi grožiu, o pagal šias nuostatas veikia fizinis kūnas.Todėl, kad egzistuoja fizinis kūnas, yra ir jausmai.Dėl to, kad yra jausmai, yra ir suvokimas.Suvokimas savo buvimu leidžia veikti valiai.Ir todėl, kad veikia valia, yra ir sąmonė.Turėdami sąmonę mes skiriame blogį nuo gėrio, teisybę nuo neteisybės, bjaurumą nuo grožio. Šie dalykai kyla dėl priėmimo ir atmetimo, kaip iš minties kyla fizinis kūnas. Tai lyg saulė ar mėnulis, atsispindintys vandens inde. Buda paaiškino, jog "Pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje." (Iš Aukso šviesos sutros: "Budos kūnas lyg tuštuma, pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje.")Pavidalas, jausmai, suvokimas, valia ir sąmonė - nuo pavidalo iki sąmonės ir vėl atgal iki pavidalo - tai Penkių skandų jungtis, pagal Dvylikos sąsajų tėkmę gyvybės grandinėje. Kūno atsiradimas prasideda nuo vienintelės minties mūsų sąmonėje. (Dvylika sąsajų egzistencijos grandinėje - neišmanymas, veiksmas, sąmonė, pavadinimas ir forma, šešių pojūčių organai, sąlytis, pojūtis, troškimas, prisirišimas, egzistencija, gimimas, senatvė ir mirtis. Pradedant neišmanymu, kiekviena sąsaja veda į kitą, tad jei pašalintume neišmanymą, senatvė ir mirtis niekada neateitų. Taip pat tai vadinama priežasčių grandine.)Sąmonė vis dėlto irgi yra geismas. Šis geismas, ši sąmonė, leidžia atsirasti kūnui. Kūnas yra tas kažkas, sutvirtintas aistros. Kai vienintelis plaukas nukrenta nuo galvos, kyla mintys, pilnos troškimų. Kai paliečiamas tik piršto galiukas, geismo mintys irgi kyla. Net kai paliečiamas kojos piršto nagas, kyla mintys, kupinos geismų. Visas kūnas sujungtas aistros.”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”

“Kai akys mato spalvas - tai yra geismas.Kai ausys girdi garsus - tai yra geismas.Kai nosis užuodžia kvapus - tai yra geismas.Kai vienintelė mintis tiesiog dygsta - tai irgi vadinama geismu.Kūnas kyla iš aistros, tad natūralu, jog stipriai jaučia ir geidžia. Tačiau tokiame kūne yra ir geismų nepažįstanti prigimtis, tiesiog ji paslėpta už karštakošiškumo, o jos esmė sunkiai matoma. Šią prigimtį sunku apsaugoti. nes ji žvelgia į dešimt tūkstančių daiktų išoriniame pasaulyje, ji užklota Šešiais geismais ir glūdi po jais. (Šeši geismai - geismai, kilę iš šešių jutimų: regos, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo ir mąstymo. Arba tai gali būti kūniški potraukiai, kylantys iš spalvų, formų, laikysenos, garsų, švelnios odos ir gražių veido bruožų.)”

“Jei kas pastatytų veidrodį, tai veidrodžio atspindžiai būtų matomi. Nors veidrodis atspindi ir apie tai negalvodamas, jo atspindžiai vis tiek yra preciziškai tikslūs. Savo mintis sudėdamas lyg veidrodį, kovos menų žmogus taip pat nemąstys apie sprendimus, tačiau priklausomai nuo jo minčių veidrodžio ryškumo, sprendimas tarp teisingo ir neteisingo bus priimtas be jokios minties.”

“„Dvasininkai, o ir šiaip neatsakingai pasisvaidyti frazėmis mėgstantys žmonės kartais tvirtina, kad skausmas yra paslaptis. Bet iš tikrųjų skausmas yra apsireiškimas. Pradedi įžvelgti tai, ko niekada anksčiau neįžvelgdavai.”

“Gudriai pakalbėti gali ir kvailas. Tai priklauso nuo įgudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo paties kvailumo, nes ir kvailumas kartais mums gali atrodyti gudrus ar bent įdomus.”