“Tūkstantrankė Kanona turi tūkstantį rankų ant vienintelio kūno. Jei jos mąstymas apsiribotų ties viena lanką laikančia ranka, kitos devyni šimtai devyniasdešimt devynios liktų bevertės. Tačiau jos gali tarnauti visos, nes mintis nėra pririšta prie vienos, tad ir visos rankos yra naudingos.O kam Kanonai reikia tūkstančio rankų, priaugusių prie vieno kūno - Tai skirta parodyti, jog jei žmonės leis nepajudinamai išminčiai atsiskleisti, tai net kūnas, turintis tūkstantį rankų, gebės jomis pasinaudoti. Jei žiūrėdamas į medį matytum tik vieną iš jo raudonų lapų, nepastebėtum kitų. Kai akis nenukreipta nė į vieną iš lapų, o tu stebi medį apie nieką negalvodamas, bet koks kiekis lapų tampa matomas be ribų. Bet jei kuris nors vienas lapas prikausto žvilgsnį, atrodo, jog kitų lapų tiesiog nėra.Tam, kuris suprato, nėra skirtumo tarp medžio ir tūkstantrankės bei tūkstantakės Kanonos.”

“Kai akys mato spalvas - tai yra geismas.Kai ausys girdi garsus - tai yra geismas.Kai nosis užuodžia kvapus - tai yra geismas.Kai vienintelė mintis tiesiog dygsta - tai irgi vadinama geismu.Kūnas kyla iš aistros, tad natūralu, jog stipriai jaučia ir geidžia. Tačiau tokiame kūne yra ir geismų nepažįstanti prigimtis, tiesiog ji paslėpta už karštakošiškumo, o jos esmė sunkiai matoma. Šią prigimtį sunku apsaugoti. nes ji žvelgia į dešimt tūkstančių daiktų išoriniame pasaulyje, ji užklota Šešiais geismais ir glūdi po jais. (Šeši geismai - geismai, kilę iš šešių jutimų: regos, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo ir mąstymo. Arba tai gali būti kūniški potraukiai, kylantys iš spalvų, formų, laikysenos, garsų, švelnios odos ir gražių veido bruožų.)”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”

“Bet visada atsiranda vienas ar du, kurie išsineša paslaptį ir kamuojasi dėl jos taip niekada ir nepriartėdami prie jos išsiaiškinimo.”

“Į žmones reikia žiūrėti iš aukštai. Būdavo, užgesinu šviesą ir atsistoju prie lango: jie nė neįtaria, kad juos galima stebėti ir iš viršaus. Jie rūpinasi savo priekiu, kartais užpakaliu, bet visi jų triukai skirti metro setyniasdešimties centimetrų ūgio žiūrovui. O ar kas nors kada pagalvojo, kaip atrodo katiliuko formos kepurė žvelgiant iš septinto aukšto? <...> Vieną vakarą man toptelėjo mintis pašaudyti į žmones.”

“Jei kas pastatytų veidrodį, tai veidrodžio atspindžiai būtų matomi. Nors veidrodis atspindi ir apie tai negalvodamas, jo atspindžiai vis tiek yra preciziškai tikslūs. Savo mintis sudėdamas lyg veidrodį, kovos menų žmogus taip pat nemąstys apie sprendimus, tačiau priklausomai nuo jo minčių veidrodžio ryškumo, sprendimas tarp teisingo ir neteisingo bus priimtas be jokios minties.”