“Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius, į labiau pritakintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vistiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten, danguje, ir ne čia, ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje.”

“Lengvai lyg šokėja apėjo ji aplink lovą, pastatė taurę greta savęs ant grindų ir pasirąžė. Svetimos saulės nurusvinta ji nesidrovėjo savo nuogumo, kaip moteris, kuri ne tiktai žino, kad jos geidžia, bet ir ne kartą šitai yra girdėjusi.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Kiekvieną akimirką jaučiame, kad negalime laimės išlaikyti, ir nė nebandome <...> Bet jeigu mes nemėginame sučiupti jos ir suturėti savo šiurkščiomis rankomis, tai gal ji, niekieno nebaidoma, išlieka mūsų akių gilumoje? Gal ji išlieka ten, kol gyvos tos akys?”

“Yra didelė, bet visiškai kasdieniška paslaptis. Visi žmonės su ja susiję, kiekvienas ją žino, bet tik nedaugelis apie ją pagalvoja. Dauguma paprasčiausiai su ja taikstosi ir nė kiek nesistebi. Toji paslaptis - tai laikas. Jam matuoti yra kalendoriai ir laikrodžiai, bet tas nedaug ką sako, nes kiekvienas žino, kad kartais viena valanda atrodo kaip amžinybė, o kitais kartais ji prabėga kaip akimirka - nelygu, ką žmogus tą valandą patiria. Laikas yra gyvenimas, o gyvenimo būstas - žmogaus širdis.”

“Praeitis kinta lygiai taip pat kaip ir žmogus. Ji su juo kartu bręsta, auga, sensta ir miršta. Ir pasakojimai negali būti visą laiką tokie patys.”