“Dažnai atsitinka, kad gyvenimas tam tikrais momentais sutirštėja ir žmogus per vieną savaitę, ne tai kad jau mėnesį, patiria ir pergyvena daugiau negu kitais atvejais per ištisus metus.”

“- <...> Žmogus nesi jau toks svarbus.- Nesvarbus? - Švarcas vėl pakėlė sutrikusį veidą. - Nesvarbus? Žinoma, ne! Bet malonėkite pasakyti man, kas gi tuomet svarbu, jeigu gyvenimas nebesvarbus?- Niekas, - atsakiau žinodamas, kad tai ir teisybė, ir ne. - Tiktai mes patys suteikiame viskam vertę.”

“Gyvenimas be meilės - ne gyvenimas, o egzistavimas. Be meilės gyventi neįmanoma, žmogui tam ir duota siela, kad mylėtų.”

“Tau nepatinka, kad jie [filosofai] per daug nekonkretūs? Norėtum, kad aiškiau formuluotų mintį, kad būtų mažiau metaforų, palyginimų ir parabolių, o daugiau tiesos, grynumo, nepagražinto, atviro, skambaus, iki skausmo teisingo žodžio? Jie negali taip kalbėti. Jie negali kalbėti konkrečiai. Jeigu jie kalbėtų kaip fizikai ar matematikai, tai jau būtų ne pranašystės, ne biblinės ar filosofinės amžinosios tiesos, tai būtų instrukcijos. Tai būtų saugumiečių instrukcijos kaip žudyt žmones. Visi diktatoriai griebdavosi tokių instrukcijų, bet jų esmė - kulka į pakaušį.”

“Viskas baigta. Ir gerai, kad baigta. Prieš kiekvieną svarbų pasiryžimą kiekvienas žmogus ilgai svyruoja ir abejoja. Bet pakanka vieną kartą pasiryžti — ir štai viskas aišku ir ramu.”

“— Buvai jau pas rektorių? — paklausė dar Vasaris.— Buvau. [Variokas]— Na, ir ką?— Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geras žmogus, jei negaliu būti kunigu. O aš manau, dėl to ir būsiu geras žmogus, kad negaliu būti kunigu.”