“Išraiška, eisena, laikymasis visados esti sutapęs su tikrąja žmogaus esme. Nuo to nepabėgsti ir niekuo neapsimesi, nes ir pats apsimetimas tave išduos.”

“Gudriai pakalbėti gali ir kvailas. Tai priklauso nuo įgudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo paties kvailumo, nes ir kvailumas kartais mums gali atrodyti gudrus ar bent įdomus.”

“Tapai mediku, o pamatei, kad esi mėsininkas, tai mesk gydęs, nes imsi žmones pjauti. Taip pat ir su kunigyste.”

“Žmonės yra egoistai ir smaguriautojai, ypač savo vidaus gyvenime, nes čia mes esame laisvi ir skriaudos niekam nedarom. Dėl to ir religija, jeigu ji neteikia malonumo arba per maža jo teikia, dažniausiai esti likviduojama.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter*.* Tas pats, bet kitaip (lot.)”