“Juo mes daugiau ko saugomės, juo mažiau išsisaugom. Mes dažnai, kaip tyčia, padarome tai, ko labiausiai saugomės. Ir tuomet klaida esti daug sunkiau atitaisoma.”

“Isterijos ir baimės apimti žmonės seka paskui lozungus, nepriklausomai nuo to, kas ir kieno vardu juos skelbia, jei tik rėksnys pažada masei prisiimti sunkią mąstymo naštą ir atsakomybę už tai, ko ji bijo, bet negali išvengti.”

“Juo labiau persekiojama idėja, juo brangesnė ir juo giliau leidžia šaknis į žmogaus širdį.”

“Pavėlintąjį vasarojų seka piktžolės. Už ką jas pravardžiuoja piktžolėmis, kad jos tokios pat žolės, kaip ir kitos? Dažnai gal dar naudingesnės, tik žmogus dar nemoka jomis pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia, tik tai, ko jis netesi. Dilgės, va, dabar didžiausia negarbė sodelių ar darželių, kur visus patvorius jos vienos apsėjo. O kitur iš jų verpalus verpia. Mes pykstame ant piktžolių, kam jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi vislumas - jeibė? Tai pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad išliktumei. Štai piktžolės ir rudenį tebėra žalios. Ar iš tingėjimo? Oo! Pačios sau paliktos, nesumaningo ar neapsukraus žmogaus neglobojamos, reikia suprasti: netrukdomos, jos seniai išvedžiojo po dvejus vaikus ir trečiuosius štai yra pradėjusios. Tai visai kas kita!”

“Praeitis kinta lygiai taip pat kaip ir žmogus. Ji su juo kartu bręsta, auga, sensta ir miršta. Ir pasakojimai negali būti visą laiką tokie patys.”

“Tau nepatinka, kad jie [filosofai] per daug nekonkretūs? Norėtum, kad aiškiau formuluotų mintį, kad būtų mažiau metaforų, palyginimų ir parabolių, o daugiau tiesos, grynumo, nepagražinto, atviro, skambaus, iki skausmo teisingo žodžio? Jie negali taip kalbėti. Jie negali kalbėti konkrečiai. Jeigu jie kalbėtų kaip fizikai ar matematikai, tai jau būtų ne pranašystės, ne biblinės ar filosofinės amžinosios tiesos, tai būtų instrukcijos. Tai būtų saugumiečių instrukcijos kaip žudyt žmones. Visi diktatoriai griebdavosi tokių instrukcijų, bet jų esmė - kulka į pakaušį.”