“Kad negalima, tai visai nerašyk, nes prievarta niekad nieko gero neparašysi.”

“Ji išėjo nieko nepaaiškinusi. Todėl negalima atleisti savižudžiams. Jie išeina nepalikę jokios žinutės, jokio sumauto raštelio, išeina visiems laikams, o mums tenka tik graužtis, kad mes dėl to kalti. Net jeigu paliktų šimtus raštelių, tai nieko nekeistų. Visokie valkatos mums rašo raštelius, bet mes žinom, kad tai ne tie rašteliai, kurių mums reikia, kurie mus paguostų. Slapta viliamės, bet negalim savęs apgauti. Žinom, kad tai visiška kvailystė, vis tiek graužiamės. Kadangi niekad nesužinosim tiesos. Visi pasiaiškinimai, visi pasiteisinimai bus tiktai mūsų pačių noras kaip nors nusimesti atsakomybės naštą.”

“Aš niekad nieko nepraradau atiduodamas. Brangiai kainuoja tik tai, ką pavagi, mielasis, atsiminkite...”

“Negalima ramiai dūlinti link mirties, anaiptol ne todėl, kad anapus suvis nieko nėra. Kaip tik todėl, kad čia šis tas yra, bet yra taip maža, kad čia, anapus, nelieka nieko kito, kaip tik beviltiškai ilgėtis žemiškojo gyvenimo.”

“Gal tai erezija, bet man atrodo,Kad ne tikėjimas svarbu, ne maldos,O tai, kiek žmogui gero padarai.Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi.”

“Aš ir valgydamas visada skaitau, nors sako, kad nesveika. Aš tai piktybiškai begalę metų darau ir – nieko.”