“Kuo pagrįstas tikėjimas? Tėvų įdiegta tradicija? Mirties ir pomirtinio gyvenimo baime? Protu? Dievo meile?..”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Viskas baigta. Ir gerai, kad baigta. Prieš kiekvieną svarbų pasiryžimą kiekvienas žmogus ilgai svyruoja ir abejoja. Bet pakanka vieną kartą pasiryžti — ir štai viskas aišku ir ramu.”

“Širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią.”

“Šešerius metus seminarijos gyvenimo gali pakelti tik tie, kas nuoširdžiai tiki, tie, kas save apgaudinėja arba yra paskutiniai storžieviai kupranugariai.”

“Tie pirmiausia ir nueina blogais keliais, kurie nusivilia savo viltimis ir darbu.”

“Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai.”