“Menas yra chaoso apvaldymas, todėl kūrybos pradai turi išeiti iš tvarkos, harmonijos ir šviesos.”

“Kiekvienas, kas labai protingas, turi vieną sykį išeiti iš proto. Tai labai įdomu.”

“Vienas iš maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.”

“Kūnas sudarytas iš penkių skandų: pavidalo, jausmų, suvokimo, valios ir sąmonės.Pavidalas yra fizinis kūnas.Jausmai - tai kūno gėrio ir blogio, tiesos ir melo, liūdesio ir džiaugsmo, skausmo ir malonumo supratimas.Suvokimas reiškia pomėgius. Tai neapykanta blogiui, gėrio troškimas, bėgimas nuo liūdesio, džiaugsmo viltis, skausmo vengimas ir malonumo troškimas.Valia reiškia kūno valdymą atsižvelgiant į jausmus ir nuovokas - nekenčiant skausmo patirti malonumą, nekenčiant blogio daryti gera.Sąmonė yra juslė, kuri atsirenka, kas yra gera, o kas bloga, teisinga ar neteisinga, kas yra skausmas ar malonumas, džiaugsmas ar liūdesys. Klausydami sąmonės sužinome, jog blogis yra blogis, gėris - gėris, skausmas - skausmas, o malonumas - malonumas.Dėl to, jog pasąmonė atrinkinėja ir formuoja nusistatymus, ji bjaurisi blogiu ir gėrisi grožiu, o pagal šias nuostatas veikia fizinis kūnas.Todėl, kad egzistuoja fizinis kūnas, yra ir jausmai.Dėl to, kad yra jausmai, yra ir suvokimas.Suvokimas savo buvimu leidžia veikti valiai.Ir todėl, kad veikia valia, yra ir sąmonė.Turėdami sąmonę mes skiriame blogį nuo gėrio, teisybę nuo neteisybės, bjaurumą nuo grožio. Šie dalykai kyla dėl priėmimo ir atmetimo, kaip iš minties kyla fizinis kūnas. Tai lyg saulė ar mėnulis, atsispindintys vandens inde. Buda paaiškino, jog "Pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje." (Iš Aukso šviesos sutros: "Budos kūnas lyg tuštuma, pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje.")Pavidalas, jausmai, suvokimas, valia ir sąmonė - nuo pavidalo iki sąmonės ir vėl atgal iki pavidalo - tai Penkių skandų jungtis, pagal Dvylikos sąsajų tėkmę gyvybės grandinėje. Kūno atsiradimas prasideda nuo vienintelės minties mūsų sąmonėje. (Dvylika sąsajų egzistencijos grandinėje - neišmanymas, veiksmas, sąmonė, pavadinimas ir forma, šešių pojūčių organai, sąlytis, pojūtis, troškimas, prisirišimas, egzistencija, gimimas, senatvė ir mirtis. Pradedant neišmanymu, kiekviena sąsaja veda į kitą, tad jei pašalintume neišmanymą, senatvė ir mirtis niekada neateitų. Taip pat tai vadinama priežasčių grandine.)Sąmonė vis dėlto irgi yra geismas. Šis geismas, ši sąmonė, leidžia atsirasti kūnui. Kūnas yra tas kažkas, sutvirtintas aistros. Kai vienintelis plaukas nukrenta nuo galvos, kyla mintys, pilnos troškimų. Kai paliečiamas tik piršto galiukas, geismo mintys irgi kyla. Net kai paliečiamas kojos piršto nagas, kyla mintys, kupinos geismų. Visas kūnas sujungtas aistros.”

“Mozė labai prakaituodavo iš baimės. Dievas ant jo šaukdavo, o Mozė tuo metu mėgindavo užrašyt, ką Dievas šaukia. Drebėdavo, kad nesuklystų. Todėl jo kojinės vakarop klaikiai dvokdavo. Ir kelnės dvokdavo. Ir marškiniai. Ir...”

“„Dvasininkai, o ir šiaip neatsakingai pasisvaidyti frazėmis mėgstantys žmonės kartais tvirtina, kad skausmas yra paslaptis. Bet iš tikrųjų skausmas yra apsireiškimas. Pradedi įžvelgti tai, ko niekada anksčiau neįžvelgdavai.”