“Pasvajoti — dar ne nuodėmė.”

“Mylėti ne nuodėmė, bet tai pavojinga.”

“Vienas iš maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.”

“Ar ne iš mėgstamųjų knygų pažįstame žmogų?”

“— Buvai jau pas rektorių? — paklausė dar Vasaris.— Buvau. [Variokas]— Na, ir ką?— Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geras žmogus, jei negaliu būti kunigu. O aš manau, dėl to ir būsiu geras žmogus, kad negaliu būti kunigu.”

“Kas pagaliau prikėlė Lietuvą? Ar Valančius su Baranausku? Ne, prikėlė Basanavičius, Jankus, Šliūpas, Kudirka, Vileišis! „Aušra“ ir „Varpas“ — štai du lietuvių tautos prisikėlimo veiksniai, abudu kunigijos iškeikti.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”