“Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai.”
“Į žmones reikia žiūrėti iš aukštai. Būdavo, užgesinu šviesą ir atsistoju prie lango: jie nė neįtaria, kad juos galima stebėti ir iš viršaus. Jie rūpinasi savo priekiu, kartais užpakaliu, bet visi jų triukai skirti metro setyniasdešimties centimetrų ūgio žiūrovui. O ar kas nors kada pagalvojo, kaip atrodo katiliuko formos kepurė žvelgiant iš septinto aukšto? <...> Vieną vakarą man toptelėjo mintis pašaudyti į žmones.”
“Prisimeni kosminį dėsnį? Toks tokį traukia. Tiesiog būk koks esi: ramus, šviesus ir giedras. Kai leidžiame sušvisti visai savo esybei, kai kiekvieną minutę klausiame savęs, ar iš tikro norime taip elgtis ir darome tai tik atsakę sau "Taip", tuomet savaime atstumiame nuo savęs tuos, kurie nieko iš mūsų negali išmokti, ir pritraukiame ne tik gebančius mokytis iš mūsų, bet ir tuos, iš kurių patys turime ką perimti.”
“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”
“Juk būna, kad miršta žmonės. Įdomus daiktas ta mirtis, kai pagalvoji... Iš vienos pusės lyg ir gaila žmogaus, o iš kitos – vis tiek kažkaip malonu.Keistas gyvenimas.”
“Menkiausia smulkmena, kritusi į smegenų dirvožemį, gali išaugti į siaubingą monstrą. Golemas iš nežinios molio. Nulipdytas iš netikrumo ir baimės. Milžinas, atsisukantis prieš savo kūrėją.”