“Šioks ar toks bus pažinties galas, jis visuomet bus beprasmiškas.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Menininko gyvenime viskas vyksta savaime. Prievarta čia nieko nepataisysi, o greičiau pagadinsi. Bus išgyventa, — bus padaryta.”

“Meilė niekada nebūna beprasmiška.”

“Širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią.”

“Ar ne iš mėgstamųjų knygų pažįstame žmogų?”

“Mano dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau.”