“Širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią.”

“Širdis, kuri myli, šviesos ir saulės trokšta. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė.”

“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Eik į gyvenimą pakelta galva ir atvira širdžia. Savo širdies vis tiek nenumarinsi. Priimk gyvenimą kaip būtinybę, bet manyk, kad geriau nė negalėjo būti. Nieko nesibijok, nieko nesigailėk ir dėl nieko nesisielok.”

“Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip ir materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje — bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.”