“Vienas iš maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.”

“Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai.”

“Menas yra chaoso apvaldymas, todėl kūrybos pradai turi išeiti iš tvarkos, harmonijos ir šviesos.”

“Nėra žmogaus be ydų ir nuodėmių.”

“— Buvai jau pas rektorių? — paklausė dar Vasaris.— Buvau. [Variokas]— Na, ir ką?— Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geras žmogus, jei negaliu būti kunigu. O aš manau, dėl to ir būsiu geras žmogus, kad negaliu būti kunigu.”

“Kaip keistai žmonės mąsto, gyvena ir yra laimingi!..”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”