“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Niekas nepradeda karo- ar bent jau ne vienas protingas zmogus neturetu jo pradeti - tvirtai nesuvokdamas, ka siuo karu jis ketina pasiekti ir kaip jis ketina kariauti.”

“Aš dažnai norėdavau pravirkti išvydęs žydinčią gėlę; mėnulio žaidimą vandenyje; šviesius plaukus, juos taršė pavasarinis vėjas; norėdavau pravirkti išvydęs zvimbiančią musę. Nevalia. Mano smegenų centrinėje sėdi rūstus klerkas. Jis rūšiuoja mintis ir jausmus. Keturiasdešimt metų sėdi klerkas toje pačioje kėdėje. Štai kodėl jis toks pedantiškas ir nepermaldaujamas. Ne, ponas, tamstai nevalia būti sentimentaliu! Šalin šiuos popierėlius, čerkšt, čerkšt, ir į dėžę. Jie priklauso valytojai. Jis logiškas, rūstusis klerkas. Jei jo nepaklausyčiau - pralaimėčiau. Kaip Dante dangų, kaip Dostojevskis verkšlenančius personažus.”

“Kartą per televiziją rodė jaunuolį. Protingą, gražų, turintį tikslą gyvenime ir mokantį jo siekti. Jis penkiolika minučių pasišnekėjo su vieno solidžiausių bankų pasaulyje vadovu ir jį iškart priėmė į darbą. Dabar jaunuolis gyvena prabangiai, didmiesčio centre turi butą, kuris jam kainuoja tiek, kiek aš net neįsivaizduoju. Dirba daug, be pietų pertraukų, turi vieną laisvą dieną. Tą dieną žaidžia kažkokį man nesuprantamą žaidimą, neprisimenu kokį. Kad ir kaip ten buvę, to žaidimo jis nemėgsta, bet privalo žaisti, nes kitaip nebus savas tarp bendradarbių.Laisvalaikis priklauso ne jam. Kada jis gyvena? Ir gyvenimas priklauso ne jam. Soti savanoriška vergovė. Atrodo, juodieji vergai laisvalaikiu galėjo daryti ką norėjo, kitaip nebūtų bliuzo. Be to, jų vergovė nebuvo savanoriška. Tokia vergovė žmogaus nežemina.”

“Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius, į labiau pritakintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vistiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten, danguje, ir ne čia, ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje.”

“Gudriai pakalbėti gali ir kvailas. Tai priklauso nuo įgudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo paties kvailumo, nes ir kvailumas kartais mums gali atrodyti gudrus ar bent įdomus.”